Mano vardas Vėtra.

-Kada nors suprasi. – šyptelėjo Džina.

Kiek vėliau sėdėjome medinėje trobelėje viduryje miško. Manau, kad tai gali būti tas pats namas, kuriame pirmą kartą sutikau Getą. Žvelgiau į dvi bendraujančias būtybes – Džiną ir Eimantą. Žiūrint į „mamą“ mano viduje kažkas kirbėjo. Lyg koks suvokimas, kad nors ji čia, aš nebegalėsiu jos pasiekti, nes ji mane tiesiog ignoravo. Nors puikiai girdėjau ką jie kalba nesugebėjau įsiklausyti tiek, kad suprasčiau. Ausis pasiekė kelios frazės, bet jų mano smegenys neužfiksavo.

-Tu pati ją palikai su Getu! – užrėkė Eimantas. Šie žodžiai privertė krūptelti. Tada supratau, kodėl jie kalbasi prie manęs, kažkuris iš jų užblokavo mano norą domėtis ir užmetė pasyvumo rūką ant akių. Labai norėjau išgirsti sekančius žodžius todėl įtempiau jėgas.

-Ar aš galėjau padaryt kažką kitaip? – ramiai paklausė Džina.

-Taip, tu turėjai neleisti Getui jos pasiimti, juk žinojai, kad ji mirs! O kas dabar? Ji nemirė ir tu net nežinai ar nori jai padėti. – iš įsiūčio net drebėjo.

-Mažiausiai noriu ją išsiųsti į tą pasaulį. Ten viskas kitaip. O jei ji nemokės susivaldyti? Ten kitokie įstatymai. Ten silpnam Vigui gresia mirtis.

-Tada aš ją nužudysiu čia. – Eimantas griebė pelenais apibertą peilį nuo stalo ir žengė prie manęs.

Mintyse balsas sušnibždėjo „būk drąsi, nebijok, nes tik taip galėsi patekti į mūsų pasaulį“. Norėjau apsisukti ir pažiūrėti kas tai pasakė, bet nesugebėjau net pajudėti. Įsmeigiau akis į Eimantą ir pamačiau jo ašaras.

-Eimantai, atvirkštinė psichologija manęs neveikia.

-O aš ja net nesinaudoju. – atsiduso. Turbūt pirmiau pajutau skausmą nei patį dūrį. Pakeltoje Eimanto rankoje peilis atrodė keistas. Nuo jo varvėjo tamsus, vos ne juodas skystis. Viskas pradėjo suktis, viskas ką mačiau sulėtėjo. Šoko iškreiptas Eimanto veidas, Džinos panika. Tamsa. Toliau tik tamsa.

Nežinau kiek laiko praėjo, bet kai pravėriau akis mane nešė Eimantas. Girdėjau aiškų jūros ošimą. Bet nieko nejaučiau. Visiškai nieko. Eimantas pabučiavo į skruostą, atsiprašė, bet aš net jo lūpų prisilietimo nepajaučiau. Pirmas pojūtis buvo keistas. Vanduo. Daug vandens. Mintys lėkė žaibo greičiu. Aš skęstu! Iškreiptas,mirguliuojantis dangaus vaizdas, tamsus šešėlis uždengiantis dalį dangaus…

-Kas nori patekti į kitą pasaulį, privalo mirti šiame…. – sušnibždėjo prie pat ausies tas pats balsas, kurio savininko aš niekada nemačiau.

Šalia dešinės ausies kažkas sučirpė. Užsimiegojusi nenorėjau net pajudėti, todėl miegojau toliau. Praėjo vos kelios sekundės ir kažkas mane stipriai supurtė. Pramerkiau akis ir pamačiusi mielos merginos veidą nusišypsojau. Jos žydros akys buvo padailintos žaliu akių pieštuku, lūpos dailios, bet plonos – paryškintos rausvais lūpų dažais, o plaukai šviesūs ir garbanoti. Žemiškas angelas.

-Vakare, kelkis.Tau atnešė vaistus. – sučiulbėjo mergina atsakydama į mano šypseną susirūpinimu. Atsisėdau. Apsižvalgiau. Sėdėjau dailiame kambaryje, kiek supratau labiau tikėtina, kad palatoje, sienos čia buvo šviesiai alyvinės spalvos, man iš kairės buvo didelė tamsi spintelė, priešais mane prie sienos – stalas ir durys. Dešinę pusę užstojo mergina, tad nemačiau, kas buvo už jos.

-Kaip suprast „vaistus“? – susiraukusi dar kartą įsižiūrėjau į jos akis.

-Na… juk vakar įvyko nelaimė, argi nepameni? Naktį kliedėjai kartodama „Kas nori patekti į kitą pasaulį, privalo mirti šiame…“, net aš išmokau. Argi neprisimeni?

-Ne… kas nutiko? – mintyse ieškojau kokio nors paaiškinimo bet jo nebuvo.

-Šiandien vėl atnešė laikraštį, trečiame puslapyje tavo nuotrauka. – padavė man laikraštį mergina, nukreipdama temą. Nepaisydama laidelių trukdančių  man judėti atsiverčiau tą puslapį ir įsižiūrėjau į nuotrauką. Ant scenos stovėjo šviesiaplaukė gražuolė. Papurčiau galvą.

-Čia ne aš, o tu. – nesupratau, kodėl nuotraukoje buvusi mergina tikrai buvo ta pati, kuri sėdėjo šalia.

-Nejuokauk, juk tu iš mamos paveldėjai balsą. Gaila, kad kaip dvynes mus dažnai painioja. – liūdnokai nusišypsojo.

Vėl pažvelgiau į nuotrauką ir bandžiau prisiminti tą koncertą, bet… niekaip nesugebėjau. Staiga į galvą šovė keista mintis – „Kas aš?“. Tai išties sutrikdė, nes aš nei nenutuokiau. Tik kažkodėl nepaklausiau šalia sėdinčios, nes nujaučiau, kad ji manęs nesupras. Po kelių minučių, kai buvo atjungti laideliai ir sulašinti vaistai, mergina nutempė mane į tualetą, pasodino ant kedės ir pradėjo šukuoti plaukus.

-Labai nekalbi esi… – nusistebėjo.

-Aš nežinau kodėl taip… Mes sesės? – paklausiau sutrikusi, nes veidrodyje atsispindėjo dvi identiškos merginos.

-Kai paskutinį kartą tikrinau tai buvo būtent taip. – nusijuokė ir paėmusi pieštuką pradėjo apvedžioti mano akis. Nekaip sekėsi, nes marksčiausi nuo kiekvieno prisilietimo.

-Tu dažnai tai darai? – negalėjau susivokti, kas dedasi aplinkui ir kodėl ji tai daro.

-Ką darau?

-Dažai mane, šukuoji…

-Beveik visada, kai esi tokios apatiškos būsenos. – šyptelėjo dažydama lūpas.

Širdimi jaučiau, kad kažkas čia ne taip. Kažkas turėjo būti ne taip. Aš nežinojau kur esu, kas esu ir dar daugybės dalykų. Lyg būčiau šį rytą gimusi. Kaip vėliau supratau mergina – dvynė sesuo Rasa, ar tai įmanoma?

Prabudau plėšoma galvos skausmo, toks jausmas lyg kas būtų gerai į ją užvožęs. Apsižvalgiau ir praradau amą, aš buvau bute, tikram miestietiškam bute, minkštoje lovoje. Pašokau iš jos ir nuskubėjau prie šalia esančio lango. Pravėrus užuolaidas pamačiau tamsią miesto gatvę, kurioje ėjo keli žmonės. Kaip aš čia atsidūriau? Kaip patekau pro sieną? Buvo gana sunku atkasti sąmonės praradimo priežastis, bet galiausiai atsiminiau Eimantą, suniurzgėjusi po nosimi išėjau į kitą kambarį, kuriame girdėjau televizoriaus garsus, praėjau pro trumpą koridorių ir įžengusi į kitą kambarį, kaip supratau virtuvę. Pro kitas duris švietė šviesa, o televizijos garsas tik pastiprėjo. Kai įėjau į kambarėlį akimirkai apakau, bet apsipratusi su šviesa atidžiai viską apžvelgiau. Kambarys buvo paprastas, griozdiškoje spintoje priešais duris buvo įtaisytas televizorius, prieš jį du paprasti foteliai. Viename iš jų saldžiai miegojo Eimantas. Priėjau atsargiai prie jo ir pirštais pašiaušiau plaukus, vaikinas nesureagavo. Kažkodėl apimta staigiai užklupusios baimės, kad jis gali būti miręs – stipriai papurčiau. Eimantas nustebęs pramerkė akis ir sutriko.

-Kas? – suaimanavo.

-Ne… nieko, kažkodėl…. ne, nesvarbu…

Pasijaučiau gan keistai, žengiau kelis žingsnius atgal, o dar labiau suspaudus galvą suklupau. Akyse išskydo vaizdas, pajutau kaip skruostais ritasi ašaros.

Mažas berniukas verkia ant rankų, tyliai raminu jį linguodama. Jo veidukas po truputį mėlsta, o aš nežinau ką daryti… paskutinį kartą vaikas paspringo ir daugiau neįkvėpė. Širdį sukaustė ledas. Glaudžiau jį prie krūtinės maldaudama, kad dievas ant manęs nepyktų.

-Mano berniukas…

Atgavusi savo kūną bandžiau iš savęs viską išstumti klyksmu, bet lūpas spaudė Eimanto ranka. Jis buvo užsikėlęs mane ant kelių, veidu į save, taip pat vieną jo ranką jaučiau ant liemens. Prisitraukęs mane arčiau savęs pradėjo šnibždėti meiliu balsu, kad nuramintų drebantį kūną. Skausmas kiek aprimo, nuo atsiradusio artumo suspaudė paširdžius…

-Ar jau baigėsi?- atsitraukęs paklausė, aš tik linktelėjau ir jis lėtai atitraukė ranką.

Nebesuvokiau ką darau, tiesiog pasilenkiau prie jo skruosto ir įkvėpiau to saldaus nuo jo sklindančio kvapo. Kitų lūpų prisilietimas nudegino, mano rankos pačios apsivijo Erzintojo kaklą bandydamos prisispausti arčiau. Pajutau kaip Eimanto rankos kilo nuoga nugara, kutendamos ir šaldydamos. Buvo taip gera! Stipriai sugėlė galvą, iš skausmo įkandau vaikinui į lūpą.

Aš žudikas… tyliai šnabždėjau visu kūnu jausdamas tai, ką padariau. Nulipau laiptais ir pažvelgiau žemyn. Kiek daug kraujo… pamačiau vaikiną, jo kaukulė buvo skilusi pusiau…

-Ne, ne! Maldauju… – tada nutiko taip, kaip buvo miške, atsijungiau net nežinodama priežasties, juoda tamsa prarijo užpildydama mane iš vidaus.

Šiltas oras kuteno plaukus, jie laisvai draikėsi aplink galvą taip, lyg atrodė po kūnu tėra tik oras.

-Pabusk, prašau.

Tada pasidarė viskas aišku, mane nešė. Atsigauti iš stingulio labai stengiausi, Eimantas bėgo taip greitai… bet kas nutiko?

-Aš girdžiu ką tu galvoji. – greitis sumažėjo, todėl galėjau atsimerkti ir apsižvalgyti. Buvome oloje, Eimantas mane pasodino prie sienos, o pats susmuko priešais.

-Kas čia nutiko? – atidžiai tyrinėjau jo veidą.

-Tu suklykei, o butas, kuriame apsistojome turėjo būti tuščias. Mus užpuolė, spėjau atimti tau sąmonę, bet tu toliau rėkei nesustodama. – atidžiau pažvelgiau jam į akis, nors buvo tamsu, puikiai mačiau, kad kažkas buvo ne taip… jo veidas… vietomis buvo išdegintas, o akys… tarsi tikras gyvsidabris sukosi aplink raineles, plaukai ilgesni ir šviesesni negu buvo. Jis tapo gąsdinantis, šiurpus ir baisus. Staiga Eimantas suurzgė taip, kaip kažkada tai padarė Getas.

-Ką aš tau sakiau??? Girdžiu tavo mintis, kol kas, būk gera užsikišk! – tarp padriko urzgimo išrėkė Eimantas.

Susigūžiau kamputyje, rankomis apsikabinau kojas ir galvą paslėpiau tarp plaukų, kakta atsirėmiau į kelius. Stengiausi negalvoti, bet į galvą vis lindo tas mielas veidas, Eimanto, kuris dar buvo panašus į žmogų, o ne į žvėrį. Taip pat iškilo ir Geto mirties scena, tiek metų slėpta, užrakinta giliai širdies kertelėje, o dar ir šeimos, bei Džinos veidas.

-Tu pažįsti Džiną? – atsklido iš kažkur toli, ties olos galu.

-Taip… – mintyse sakinys užsibaigė „…mano antroji mama.“

-Sugalvojau, žinau kur pasislėpsim, keliausim pas Džiną.

-Bet Džina mirusi… – abejonė apkartino jau išmoktus faktus.

-Džina? Nejuokauk, jos net visa gvardija žmonių nepagautų. – olos gilumoje išgirdau pypsėjimą… pyp pyp pyp…

-Klausau? – iš telefono atsklido iki širdies gelmių pažįstamas balsas.

-Labas, Džina, čia Eimantas.

-O, maniau nebepaskambinsi, dabar prie reikalo, kas nutiko?

-Mes neturime kur pasislėpti, mūsų vos nepagavo. Turi vietos?

-Palauk truputėli. Mes, mūsų? Kas yra su tavimi? Pats žinai, kad savo slėptuvės bet kam neišduosiu.

-Su manim Vėtra, sakė jūs pažįstamos.

-Vėtra???

-Vėtra, ateik pas mane.

Pakilau ir nulėkiau prie jo. Iš rankų tiesiog išplėšiau telefoną ir priglaudžiau prie ausies. Tuo metu negalėjau nieko pratarti, nes gerklėje užstrigo prisiminimų gniužulas.

-Džina? – balsas buvo toks silpnas, kad veikiausiai ji nė neišgirdo.

-Nežinau ar tai pokštas, bet tavo balsas skamba lyg mano dukrytės… tu… tu gyva?- atrodė klausimo aide girdėjosi jos mintys, kuriose klaidžiojo jos išgyvenimai ir jos tiesa… Džina manė, kad aš miriau ir su tuo susitaikė labai seniai.

-Taip, čia aš… Vėtra Braun.

-Duok man Eimantą. – staiga užsiplieskęs pyktis nusvilino mano pirštus, kurie laikė telefoną. Padaviau tą daiktą Eimantui į jį net nepažvelgiau, bet įtempiau klausą, nors ir taip kuo puikiausiai girdėjau.

-Eimantai, žinai, kad perėjęs pro vartus sugrįžti galėsi tik po metų, kartais net dviejų?

-Taip, žinau.

-Nori vestis ir Vėtrą?

-Taip.

-Ar sugebėsi ją parvesti?

-Nežinau.

-Tada turi vykti link vakarinių vartų, esi ten jau buvęs, kelią žinai. Kai nuvyksi – paskambink.

Tris dienas ėjome iki vartų… Kažkokių vartų, apie kuriuos nieko nežinojau, o Eimantas nieko ir nepasakojo. Per dvi dienas jo išvaizda kelis kartus pasikeitė: jau pirmą dieną jis nusikirpo ilgus plaukus, vėliau atsistatė ir akių spalva. supratau tik tiek, kad tada, prieš porą dienų, jis žudė žmones ne dėl būtinybės, o tam, kad mus išgelbėtų.

-Kiek jų buvo? – netikėtai paklausiau.

-Ko buvo? – atsisuko suraukęs antakius, visai pamiršau, kad minčių jis nebegirdi…

-Žmonių. Kiek jų tą naktį nužudei?

Eimantas tik papurtė galvą ir nieko neatsakęs žingsniavo toliau. Mano nuomone tai turėjo būti paskutinis miškas, nes girdėjosi jūros ošimas, žemė buvo labiau smėlinga, nei ankščiau matytoji. Kas tie vartai? Kur jie veda? O gal jie kažką saugo?

-Eimantai, stok. – sušukau atsilikusi.

-Ko? – atsisuko ir nudelbė piktu žvilgsniu.

-Kur tie vartai ir ko mes ten einam?

-Tu visai kaip mažas vaikas. – sumurmėjo.

-Malonu girdėti.

-Jei nenori eiti, lik čia, neverčiu tavęs daryti to ko nenori.

Pribėgau visai arti jo ir iš jėgos trenkiau jam per nugarą. Nespėjau susigaudyti kai atsidūriau ant žemės. Eimanto svoris spaudė mane žemyn. Kažkur tarp menčių pajaučiau aštrų akmenį, nuo vaikino svorio jis dar labiau įsirėžė man į nugarą. Dusdama pareikalavau, kad jis nuo manęs nuliptų, bet Eimanto veidą papuošė šypsena.

-Man skauda… pra… šau…

- Didelio čia daikto, esi beveik nemirtinga, o inkšti kaip šuo dėl menkiausio akmenuko. Tau nei kiek negėda?

-Nei trupučio! Traukis! – bandžiau jį nustumti, bet dėl seniai negautos sielos jėgų nepakako.

-O, negali man pasipriešinti? – Eimantas dar labiau prisiglaudė, pajutau jo lūpas ant savo kaklo.

-Liaukis… – ištariau atsidusdama.

-Bet juk iš tikro tu to nenori… ar ne?

-Na na, netikėjau, kad apgausi mane. – atsklido balsas iš kažkur toliau. Iš karto supratau, kad tai Džina. Eimantas staigiai nuo manęs atšoko ir įsižiūrėjo į ją.

-Dėl ko apgavau?

Sukaupusi visas jėgas ėjau palei kaimo pakraštį, tikėdamasi sutikti nors vieną žmogų. Galvoje keistai tvinkčiojo, lūpos kaito lyg galėčiau spjaudyti ugnim. Pagaliau prie vieno iš plytinių namų pamačiau žmogų, tiksliau valkatą, jeigu nebūčiau buvusi tokia alkana bandyčiau susirast ką geresnio. Jis gulėjo pasirėmęs į sieną ir net nenutuokė kas prie jo artinasi, kad jo dienos už kelių sekundžių bus baigtos, bet man buvo nesvarbu, man reikėjo sielos… Skubiai. Nesibaimindama, kad jis gali pabusti, prislinkau ir valkatai net nepajudėjus atėmiau jo sielą. Alkio jausmas nedingo, priešingai, jis tik sustiprėjo, lyg praradusi teisę mąstyti puoliau gilyn į kaimą. Pirmas mane pamatęs žmogus buvo jaunuolis, apie 15 – 17 metų. Kūną pradėjo veikti instinktas pulti, jis buvo daug stipresnis už protą, kuris rėkte rėkė - „stok, maldauju, tu ne žudikė“. Po pirmojo žmogaus sekė antras, trečias ir dar daugybė kitų. Buvo nei kiek nesvarbu ar jaunas, ar senas, ar net vaikas – visi susmukdavo bedvasiai prie mano kojų. Vaizdas akyse lėkė, niekas nespėdavo pasipriešinti, nespėdavo suvokti kas vyksta ir ką reikėtų daryti, skriejau ir žudžiau šviesos greičiu.

Prarydama vieną iš kelių šimtų sielų pajaučiau didelius pasikeitimus akys pradėjo stebėti ne tik judesius, o ir šilumą, namuose prie langų pastebėjau rausvus šilumos šaltinius. Supratau tik tai, kad ten žmonės, Gertiškės matė per daug, šiandien čia mirs visi.

Kūne, kuris priklausė man, tikrosios manęs nebebuvo, aš tapau mirtį sėjantis monstras. Be jokių jausmų, jie dingo lyg paspaudus šviesos išjungimo mygtuką. Akys vis ieškojo naujų aukų, kvėpavimo takai tiesiog degė, pati jaučiausi perpildyta, bet vis norėjau daugiau.

-Būtent taip elgiasi sielų vagis. – kažkas sušnibždėjo į ausį, bet kai atsisukau nieko šalia nebuvo, tik galybė lavonų dengiančių pilką, sutrupėjusį asfaltą, ir likusi dalis gyvų miesto gyventojų. Tas balsas privertė mane sustoti ir nebėgti į kitą gyvenvietės dalį.

-Kur tu? – sušukau, nustebau, kad balsas išdavė paniką, susijaudinimą ir baimę. Palaukiau, bet į klausimą niekas neatsakė.

Susikaupiau bandydama įtempti klausą, kitoje miesto dalyje žmonės rinkosi ir ginklavosi, kažkuri iš mano aukų pabėgo ir pranešė. Reikia iš čia dingti ir kuo greičiau. Iš merginos prisiminimų ištraukiau aplinkinių kaimų pavadinimus ir buvimo vietas, pasirinkau didžiausią miestą ir pasileidau link jo. Prarytos sielos  labai pagreitino bėgimą, pats veiksmas „bėgti“ privertė įjungti mąstymą visu pajėgumu… buvo tik vienas klausimas, bet nei vieno atsakymo.

Bėgdama jau iš tolo pamačiau miestą, aišku ne namus, o didelę mūrinę sieną, kuri juos supo. Žingsnis sulėtėjo, gaila, kad fizinis stiprumas pasireiškia tik pirmas 30 minučių. Patyrinėjau vaizdą kiek atidžiau, ten kur kelias susidūrė su siena buvo praėjimas prie kurio stovėjo tuzinas žmonių, šešių iš jų kūnus dengė keistas audinys, lyg visas būtų sudarytas iš mažų metalinių plokštelių. Akimirką prisiminiau puromų karius, būtent taip jie ir atrodė, tik rankose laikydavo didelius, plokščius kardus arba didelius medžioklinius šautuvus, o šie žmonės laikė visai kitokius ginklus. Kažkiek panašius į tuos, kuriuos puromai buvo sukūrę žudyti sielų vagis, tik daug mažesnius ir turbūt daug efektyvesnius, juk tiek daug metų praėjo. Prie kareivių stovėjo ir paprasti žmonės, juos praleidinėjo į vidų, pati procedūra buvo labai keista. Žmogus priėjęs prie įėjimo buvo sustabdomas, pirmiausia jam atidžiai patikrindavo kaklą, po to į delną įdėdavo kažko biraus ir praleisdavo. Priėjau prie pat eilės, kadangi vis dar mačiau žmonių šiluminę energiją labai nustebau pastebėjus, kad vienas žmogus jos visiškai neskleidžia. Tuo metu jis ėjo prie įėjimo, jį sustabdė, apžiūrėjo ir davė tų keistų miltelių, bet vos jų užbėrus ant rankos, ji pradėjo tiesiog akyse balti, kol galiausiai milteliai prasigriaužė pro odą ir atvėrė didžiules žaizdas.
Akimirką kareiviai  buvo sustingę, bet po to prasidėjo sumaištis, vyras nusipurtė rankas kurios iškart pasidengė plona oda ir kaip kulka šovė į šalia esantį miškelį. Keli vyrai nubėgo paskui, o kiti liko stovėti ir saugoti. Tarp likusių žmonių pasklido šnabždesys, jog tai – Erzintojas, kuris visada atsiranda paerzinti sargybos, bet niekas niekada jo nepagauna, nesupratau kodėl, bet jie jį taip pat vadino Vigu, lyg apibendrindami monstro apibūdinimą. Vos grįžus nieko nepešusiems sargybiniams nepastebėta nuėjau prie miško, į jį įžengusi akimirksniu žinojau kurioje jo dalyje Erzintojas slepiasi, o jis buvo visai netoli, pasukau link tos pusės. Ėjau lėtai, bandydama susikaupti ir reikiamu momentu atremti bet kokį smūgį. Erzintojos iššoko staiga, ranka griebė kaklą ir prispaudė prie medžio.
-Kodėl mane seki? – tariant žodžius jo akys išsiplėtė, suvokiau, kad bando įsigauti į mano sąmonę, todėl bandydama neišsiduoti , kad manęs tai neveikia plačiau pravėriau akis, lyg būčiau išsigandusi.
-Nežinau. – balsas dirbtinai virpėjo, į akis plūdo dirbtinės ašaros.
-Kas tave siuntė?
-Atėjau pati.
-Kaip mane radai? – jo klausimas kažkiek sutrikdė, nebuvau paruošus jokio kito atsakymo todėl nemelavau.
-Pajaučiau.
-Tu nieko nematei. – prasidėjo linksmoji dalis, kaip užhipnotizuota žiūrėjau į jį.
-Aš nieko nemačiau.
-Apsisuk ir eik ten, iš kur atėjai. – Erzintojas atsitraukė ir pasukęs į miestelio pusę pradėjo lėtai žingsniuoti.Ėjau iš jo paskos, tuo metu nieko nebijojau, buvau įsitikinus, kad sielos vagims vienas kitą užmušti turi būti nelengva. Jis sustojo, todėl sustojau ir aš, po to atsisuko ir keistai pažvelgė. – Jei mane seksi, privalėsiu tave nužudyt, bet aš nemėgstu žudyt nekaltų žmonių, todėl dink. – grėsmingu balsu grasino, bet tai manęs nejaudino. Vos tik jis dėjo žingsnį, padėjau ir aš.
Jis judėjo žaibiškai, pargriovė mane ant žemės ir prikišo artyn savo veidą, kai buvo pakankamai arti manojo pakėliau galvą ir pakštelėjau jam į lūpas. Erzintojas sutriko, bet ne ilgam, grubiai pražiodęs suspaustas lūpas priglaudė prie jų savąsias ir šniokščiančiai įtraukė oro. Pradėjau juoktis balsu, vos tik jis sutrikęs atsisėdo nutilau.
-Rodos Erzintojas kažkiek susierzino? – pratariau  pasityčiojimą išreiškiančiu balsu.
-Kažkiek… iš kur tu čia atsiradai? – vienas lūpų kamputis šiek tiek kilstelėjo, o antakiai susiraukė, ši mina aiškiai išdavė jo pyktį, kuris absurdiškai netiko prie jo veido.
Atidžiau patyrinėjau jo išvaizdą: rūbai šiuolaikiški, bet po jais ryškėjo gerai atidirbtas kūnas, plaukai gal pusės sprindžio ilgumo ir rudi lyg kaštonas, bei šokoladas vienu metu, veidas apvalainas, o jame tiesi nosis, dailios lūpos, aukšta kakta  ir  ryškios žalios akys. Jam turėjo būti ne daugiau  25 metų. Pastebėjęs, kad atidžiai jį tyrinėju nusišypsojo, žavu.
-Tu girdėjai ko tavęs klausiau? – pasimečiau bandydama prisiminti koks gi buvo tas klausimas.
-Hmm… ne, gal pakartosi?
-Kaip tu čia atsidūrei? – jo antakiai kilstelėjo priversdami mane nusišypsoti.
-Teoriškai išlindau iš kapo, praktiškai… na taip, ir praktiškai iš jo išlindau. – nusijuokiau pastebėjusi savo klaidą. – Koks tavo vardas?
-Eimantas. Kaip tu tapai Vige? Mūsų karta nemoka to padaryti… juk taip?
-Nemanau, aš labai seniai tokia… nuo tada kai čia dar buvo Puromos valstybė…
-Puromos valstybė??? Juk ji žlugo prieš šiek tiek mažiau nei 100 metų! Kaip tavęs nepagaudavo?
- Na iš tikro aš tik apie keturias dienas „mėgaujuosi“sielos vagių darbu. – Eimantas norėjo mane pertraukti, bet aš užbėgau jam už akių. – Mane į kapą uždarė 1897 metais, ten aš išbuvau iki vakar dienos, kai kapą rado išdykusių paauglių porelė.
-Bet kaip tu taip ilgai išgyvenai be sielos?
-Radai ko paklaust, lyg aš galėčiau žinoti. – nusivaipiau iš jo klausimo, šį įprotį gavau iš merginos, kurios net veido dorai nemačiau. – Geriau pasakyk kaip tu tapai sielų vagim?
-Mano mama prieš penkiasdešimt metų mane tokiu jau pagimdė, nežinau kas ir kaip, bet esu kažkiek kitoks, man taip pat reikalinga siela, gal net dažniau negu jums, bet aš fiziškai stipresnis, be to man po sielos įvairios papildomos jėgos pasilieka ilgiau nei kelias dienas… – jis norėjo dar kažką sakyti, bet aš jį nutildžiau, man pasirodė, kad girdėjau kažin ką einant į šią pusę. Pašokau ant kojų ir šiek tiek pasilenkiau, taip, tikrai, į mūsų pusę ėjo apie keturis žmones, atsisukau į Erzintoją ir kraupiai nusiviepiau.
-Pasiruošęs pavogti keletą sielų? – jis papurtė galvą, metėsi, kad nenori ir jam tai tik priverstinas reikalas. – Kaip nori, o aš jų, - mostelėjau į tą pusę kur kažkas ėjo. – Noriu.
Mano lūpomis kalbėjo kažkas kitas, monstras, kuris troško žudyti, jo instinktai neklausė mano siunčiamų atsisakymų, pradėjau bėgti į tą pusę, bet kažkokia smarki jėga atjungė mane nuo realybės, taip ir susmukau bežadė prie klevo kamieno.

Mano beorėje galvoje pasigirsta juokas. Gal čia rojus? Pramerkiu akis ir pamatau kaip kažkas pragriovė skylę sienoje ir kažkokia balta šviesa apšviečia akmeninius karstus. Negi nėra rojaus? Ar aš čia liksiu amžinai? Vėl pasigirsta juokas. Ne, ne aš čia juokiuosi.

-Eimantai, ar mums čia galima būti? – garsiai taria švelnaus balso savininkė. „Kalba lietuviškai? To negali būti, ar aš likau gyva?“ – išplaukia mintis mano tuščioje galvoje.

-Nežinau, Kristina, bet mes gi vidury miško, čia jau seniai niekas nebuvo. Nežinia ką mes ten rasim. – susidomėjęs vieta kalbėjo vyriškas, bet kiek labiau paaugliškas balsas.

-Ei, prašau, padėkit man… – garsiai sušnibždu, mamos mokyta Lietuvių kalba, bet aidas nuneša juos pas žmones. Mano balsas buvo silpnas, negalėjau pajudėti, bet jaučiau, jei jie ateis tapsiu vėl stipri, man reikia sielos.

Akimirksniu viskas nutilo, tik balta šviesa rodė, kad jie čia… Prašau tik neišeikit, nepalikit manęs čia vienos… Nebeturėjau jėgų kalbėti, kvėpuoti vėl darėsi sunku, kiek laiko praėjo?

-Kas ten? Ei? – pabiro dar krūva žemių ir prieš mane atsistojo blankus žmogaus pavidalas. – O dieve, ar jums viskas gerai? – pasilenkė arčiau ir pažiūrėjo į mano akis, to man ir reikėjo, trūkčiojančiai įkvėpiau per burną ir pajutau, kaip iš pražiotų iš siaubo žmogaus lūpų į mane plūsteli siela.

Kai vaikino kūnas atsipalaidavo ir nuvirto, aš atsistojau, buvau vėl pilna jėgų. Stojantis išgirdau kaip plyšta medžiaga, tad atsistojusi pažvelgiau į savo rūbus. Nustebau, nes jie man buvo per maži, lyg aš būčiau paaugus. Ar tai įmanoma? Pastebėjau šoko prikaustyta merginą kuri ir laikė tą baltą saulę, priėjau prie jos ir įsakmiu tonu kaip ir darė Getas prabilau.

-Atiduok man savo rūbus. – mergina tik palinkčiojo, numetė saulę ant žemės ir neatitraukdama nuo manęs akių, pradėjo rengtis. – Kelinti metai dabar? – paklausiau labiausiai ramybės neduodančio klausimo.

-Du tūkstančiai trisdešimt antrieji. – atsakė jau nuoga mergina. Paėmiau rūbus ir nusirengusi užsidėjau merginos rūbus. Pamečiau jai savuosius. – Renkis. – mergina iš kart pakluso.

Jos rūbai atrodė keistai, bet man dalinai tiko. Nebežinojau ką toliau daryti…

-Nuvesk mane namo. – paliepiau. Reikia nusiprausti prieš ką nors galvojant. Negi man jau 148 metų? Taip nebūna. Aš miriau. Ar ne?

Mergina bailiai suklapsėjo akimis, kai paėmiau ją už rankos. Išėjome iš kriptos, pastebėjau,  kad esame gan tankiame miške. Kristina pradėjo bėgti, bet, deja, nežinojo kokia aš greita, tad akimirksniu prisivijau ją, atsisėdau ant pilvo ir keliais prispaudžiau rankas prie žemės. Mergina  išsigando, jos akys prasiplėtė ir prisipildė ašarų, vis kartojo,  kad daugiau nebėgs, maldavo nežudyti. Jau norėjau stotis ir liepti jai vesti mane prie savo namų, bet pajutau skausmą, lyg kas gręžtų mano galvą iš vidaus, akyse blykstelėjo šviesa.

-Traukis nuo manęs. – rėkiau aš, rankos susigniaužė ir stipriai vožė šalia esančiam vaikinui. Bet ne… rankos ne mano…

Akimirka vėl mačiau mišką, bet smogus dar didesniam skausmui surikau ir vėl viskas išskydo.

Tėvas piktai žvelgia į mane. Maniau vėl kaip kažkada pyks už muštynes, bet ne. Jis pajuda link manęs ir trenkia iš visų jėgų. Galva apsisuka ir pasidaro taip bloga… man skauda.

Dabar nebeklykiu, o inkščiu ir verkiu ant Kristinos, kuri stengiasi išlysti iš po manęs, bet net nepajuda. Pajuntu šlykštų metalo skonį lyg tuoj apsivemčiau, bet ne… Ne, ne, ne! Negi ir vėl…

Pragriaunu sieną ir atsirandu labai panašioje į kriptą vietoje, ant žemės guli purvina mergina. Pasilenkiu prie jos… Skauda, viską taip skauda, aplink pasidaro tamsu.

Čia to vaikino prisiminimai, tos paskutinės sielos. Tas skausmas… pervėrė mane lyg milijardai adatų, tai ką jaučia žmogus kuriam atimama siela – tiesiog siaubinga ir tas skausmas lyg tave badytų ir pjaustytų, bet kodėl aš to nejutau anksčiau? Kai prarijau pirmąją sielą pajutau tik savo skausmą, daugiau nieko. Nei Getas, nei Džinė apie tai nieko nesakė, bet turbūt ir negalėjo, nes nebuvo tam laiko.

Pakilau ir pačiupusi merginą už rankos, ją kilstelėjau, kai pagaliau atsistojo, suurzgiau ir paliepiau vesti pas save į namus. Kai praėjome pro mišką pastebėjau pirmuosius namus ir mintyse vaikino atmintis davė kaimui pavadinimą „Gertiškės“, tai išgirdusi dar labiau nustebau… ar tai įmanoma?

Visą kelią mergina baimingai žvilgčiojo į mane, bet daugiau bėgti nebandė. Jos namas buvo vos išlindus iš miško, tai buvo dar geriau, niekas daugiau manęs nepamatys. Namie nieko nebuvo, tad prisitraukiau merginą arčiau ir jai nespėjus suprasti mano užmačių, jau gulėjo negyva prie laiptų į antrą aukštą. Pripažinsiu, jau po antros sielos jaučiausi apdujusi. Žengiau prie vonios kambario aplinkui nesižvalgydama ir nesistengdama ko nors įsidėmėti. Lyg žinočiau kaip elgtis su naujais prietaisais, nusiprausiau, išsidžiovinau plaukus ir merginos kambaryje susiradusi jos spintoje rūbus, apsirengiau. Viskas atrodė taip įprasta, nors turbūt turėjau išsigąsti. Jau lipau laiptais, kai išgirdau moterišką klyksmą. Mano oda pašiurpo, kas tai galėjo būti?

Pasilenkiau, kad pamatyčiau laiptų apačią. Prie merginos buvo pasilenkusi senutė, pakraupusiu veidu žvelgė į merginos lavoną. Neturėjau kito pasirinkimo, privalėjau ją pulti. Keliais šuoliais peršokau laiptus ir baisia jėga trenkiausi į moterį, jos rankose kažkas sužibo, bet nespėjau įsidėmėti, kai mintis užplūdo keistas skausmas, kurį jau buvau jautusi.

-Bjauri netikša. - rėkia tapati senė. –Vėl su savo draugais išdaužei mano langus!

-Tai jie,  ne aš. – beviltiškai teisinuosi.

-Palauk, mergyt, prisidirbsi taip, kad kitą kart – nesugebėsi pasiteisint. – grasina kaimynė.

Visai kitoks skausmas perveria dešinįjį šoną šiek tiek žemiau pilvo. Merginos kaimynės rankose kruvinas peilis. Kraujas buvo žymiai tamsesnis, nei paprastai būna, todėl, ko gero,  buvo mano. Akimis permetu kambarį ir pamačiusi praviras duris į lauką, visu sau įmanomu greičiu skuodžiu pro jas. Kuo arčiau miško, nors akyse jau temsta.

Pabundu išpilta šalto prakaito, jis varva nuo manęs lyg vanduo. Apsižvalgiusi supratau, kad esu miške, jau gana tamsu, nes dangus – rašalo mėlynumo. Pabandžiau atsisėsti, bet šoną nudiegė bjaurus skausmas. Kas nutiko? Kažkodėl galvoje viskas plaukia, prisiminti labai sunku…

„Tave sužeidė, pati kalta.“

-Kas čia? – išgirdusi kitą balsą sutrinku, bet niekas neatsako.

Privalau atsistoti, reikia rasti sielą - vienintelį mano jėgų šaltinį, be jo, aš tokia silpna ir pažeidžiama. Pabandau atsisėsti, nesėkmingai, nes skausmas tik padidėjo. Pašoku ant kojų ir suklumpu, bet vis geriau negu gulėti, lėtai pastatau kojas ir žengiu kelis žingsnius į priekį. Pripratusi prie skausmo, apžvelgiu žaizdą, nėra nei lašo kraujo tik prarėžta medžiaga, o po ja ne tokia jau ir gili žaizda, bet galiu duoti daugiau nei šimtą procentų, kad mačiau, virtuvinis peilis buvo susmeigtas iki pat rankenos. Keista…

Kur man dabar eiti? Ką daryti? Man beprotiškai reikia sielos…

Nuslinkau prie sienos ir daviau kelią ašaroms. Visada buvau drąsi, kai turėdavau tam jėgų, o dabar aš tokia silpna… Kiek laiko aš kankinsiuosi? Koks jausmas mirti sielų grobikei? Pasišlykštėjusi nusipurčiau, kaip aš galėjau tokia tapti? Dieve, man tik 14 metų, aš dar vaikas, o jau turėsiu mirti. O gal ne? Deja, jokios vilties išgyventi.

Panorau paskutinį kartą pasijusti gyva. Mintyse atvėriau mažą prisiminimų skrynelę…

Brolis laksto aplink mane, jo veidelyje plati šypsena. Dar visai vaikas, bet akyse žiba suaugusio vyro siela, kuri atsirado vos 12 metų, kai pradėjo dirbti su tėvu. Staiga Jadas griūna, pasilenkiu prie jo ir padedu atsikelti, broliukas spyriojasi, jis juk didelis, o 8-mete sesute nori jam padėti.

-Traukis. - nustumia mane. - Mažvaikė Vėtra, tėvai buvo kvaili, duodami tau tokį vardą. - jo akyse pasirodo tramdomos ašaros ir nenormalus pyktis.

Vis dar nesuprantu, ką aš tada jam padariau, kodėl jis į mane taip žiūrėjo. Dabar jau niekada to nesužinosiu, jis mirė, mirsiu ir aš. Mama pasakojo apie Lietuvių rojų, kad ten, kažkur danguje, šeimos susitinka, gali kalbėti ir net vėl gyventi kartu. Tikriausiai tai buvo dar viena priežastis dėl kurios taip mėgau niekada nematytą kraštą, jos kalbą ir tikėjimą. Mylėjau mamą, ji visada buvo švelni, visada paguosdavo kai susižeisdavau, glostydavo jei ką padarydavau gerai, o jei blogai - švelniai pabardavo. Ne taip kaip tėtis, dėl kurio mama žadėdavo, kad grįšim į Lietuvą, bet tik be jo. Puromai - bjauri tauta, nuožmi kitoms tautoms, bet gera saviškiams. Aš buvau labiau lietuvė, todėl dažnai iš manęs tyčiodavosi. Tėvas Dezas manęs nekentė, aš teršiau jo giminės vardą, aš buvau dėmė jo nepriekaištingoje kalvio reputacijoje. Dažnai sužinojęs apie blogą pažymi jis griebdavo bambuko lazdą ir skaudžiai vanodavo nugarą, lyg būčiau ne vaikas, o darbinis mulas.

-Tėti, prašau, nemušk. - jau kokį tūkstantąjį kartą šaukiau daužoma smarkių jo smūgių, bet laikui bėgant išmokau nebešaukti ir viskas praeidavo kiek greičiau, nes mano šūksniai tik dar labiau jį įaudrindavo.

-Tylėk, maža bjaurybe, tylėk, nes dar labiau skaudės. - rėkdavo jis.

Pakeliu akis į tarpduryje stovintį brolį, jis milijoną kartų yra prisidirbęs, bet niekada nebuvo baudžiamas. Jis panašus į tėvą, žiūri patenkintomis akimis į mano ašaras, jam patinka matyt kaip mane muša. Jadas tikras puromas, savo žiaurumu, negailestingumu ir bejausmiškumu. Kai susitinka mūsų akys jis plačiai nusišypso tarsi sakydamas „ne pirmas ir ne paskutinis kartas”.

Jie abu nusipelnė mirties, bet kodėl mirė mama? Jautri būtybė, tiek daug mane išmokiusi, taip labai mylėjusi… Gailiuosi, kad tą naktį leidau Džinai išžudyti savo šeimą, kad išėjau net neatsisveikinusi… Mūsų tauta žmones laidoja sudegindami karstus kuriuose jie yra ir supildami pelenus į Kalo upę. Tokia tradicija mama labai bjaurėjosi, sakė, kad Lietuviai juos užkastų po žemėmis, kad turėtum kur ateiti, kai pasiilgai mirusio žmogaus. Buvo dar keletas tradicijų kurių mama baisiausiai nekentė. Tai - Kalo (puromų mirusiųjų dievo) šventė, per kuria visi žmonės eidavo maudytis į tą upę, tą pačią į kurią pildavo mirusiųjų pelenus. Mama, Greta, visada manė, kad tai nepagarba mirusiems ir dar ne higieniška, o labiausiai ją trikdė tai, kad buvo visiškai nejauku bristi į ta upę. Dar jai nepatiko Įšalo pasitikimas (įšalu Lietuvoje vadindavo žiemą). Žmonės įšalą pasitikdavo pirmąją jo dieną, atsikėlę anksti ryte eidavo šaudyti į paukščius, taip duodami savo dievui aukas. Kitos tradicijos mamai buvo pakenčiamos.

-Vėtra, mažute, laikas į rūmus. - žadino mama savo saldžiu ir spalvotu balsu.

-Mamyte, šiandien Girvužio (žemės dievo) diena? Prie rūmų vėl bus galybė žmonių? - čiulbėjau džiaugdamasi švente, per kurią į Lekvidžo (karaliaus atėjūno) rūmus susirinkdavo tikintys puromiečiai. Deja, tikėti į mūsų tautos dievus turėjo visi.

-Taip, ruoškis, brolis jau laukia tavęs.- prisiminus paskutinę šventę su broliu nupurto isterijos drebulys. Tą kart Jadas paskundė tėčiui, kad pavadinau jį negražiais žodžiais, nors to nebuvo. Tėvas grįžęs namo mane mušė, o brolis tik patenkintas žiūrėjo.

Turbūt praėjo amžinybė kol peržiūrėjau savo prisiminimus, pajutau kaip keistai pradeda tampytis mano kūnas… nejaugi tai pabaiga? Bejausmėje tyloje pasigirsta klyksmai ir aimanos. Žinau, kad klykiu aš, nors to ir nejaučiu. Pritrūksta oro ir atrodo, kad ta tamsa yra gilus vandenynas kuriame aš skęstu ir iš kurio aš nebe išbrisiu. Mintyse tik mamos veidas, kuris šypsosi ir ragina nebijoti. „O mama, aš ateinu pas tave, aš mirštu…” . Kūnas pradeda dar labiau tampytis, lūpas iškreipia šypsnis. „Skausminga mirtis, - mama sakė - Garbinga mirtis” - spėju pagalvoti, kai pasidaro taip šviesu, net užsimerkus…

Kai aš gimiau, mūsų kaime siautė audra. Baisus vėjas laužė medžius, o jie daužė langus ir griovė namus. Tik dėl to vėjo, mama mane pavadino Vėtra. Augau miestelyje keistu pavadinimu - Sana, kuris yra Puromos valstijoje. Būdama šešerių pradėjau lankyti kaimo mokyklą. Iki pat 9 klasės buvau geriausia ir pažangiausia mokinė, man niekada nerūpėjo vaikinai. Tiesą pasakius, kažkada labiau domėdavausi merginomis, o tai buvo didelis galvos skausmas mano mamai, Gretai. Bet su laiku viskas praėjo. Mano tėvas, Dezas Braunas, visada mokė prisitaikyti prie kitų, nes, deja, mūsų šeima buvo išskirtinė. Dezas yra puromas, visų gerbiamas ir mylimas kalvis, o mama lietuvė. Aš ir mano brolis Jadas turime ir puromų, ir lietuvių kraujo, bet Jadas neišsiskiria iš kitų bendraamžių, nes atsigimė į tėvą. Gimė šviesos odos, beveik nesveikai baltos, žydromis akimis ir tamsiais plaukais, bet aš, Vėtra, gimiau šiek tiek tamsesnė, šviesiai rusvais, su kaštono atspalvio sruogomis, plaukais, plonytėm lūpom ir pilkom akim.

Mama mus mokė lietuvių kalbos, kuri, palyginti su mūsų kalba, priminė paukščių čiulbėjimą ir šnypštimą. Mes tai slėpėme nuo tėvo, nes jis visais būdais bandė paversti mus tikrais jo tautos atstovais, o mama - stengėsi mokyti lietuvių kalbos, nes tada galėtumėme grįžti į Lietuvą, į jos gimtinę. Lietuvių kalbą išmokau per septynerius metus, bet tik kalbėti, nes jų rašto mama nemokėjo. Jai ne taip pasisekė kaip mums, ji nelankė mokyklos, nes Lietuvoje tuo metu nebuvo mokyklų.

Man šis kaimas visada labai patiko, bet vieną birželio naktį turėjau jį palikti, deja, ne savo noru.

Birželio 3 dieną, vos prasidėjus vasaros atostogoms, su mama nusprendėme važiuoti į mišką, ieškoti iš pavasario likusių vaistažolių. Kėlėmės anksti, susikrovėme daiktus į kuprines ir išėjome iš mūsų mažo, bet jaukaus namelio. Mama buvo apsirengusi ilgą žalsvą sijoną ir rudą berankovę tuniką, savo ilgus, šviesius plaukus susisegusi į kuoduką ir apsirišusi jį žalia virvele. Jos pilkos akys žibėjo nekantrumu, o plonytės lūpos virpėjo iš džiaugsmo. Tik tada pastebėjau, kad turiu mamos riestą nosytę, kuri labai padailino mūsų širdelės formos veidus.

Ėjome apie 15 kilometrų, o galiausiai, naktį įsikūrėme miško tankmėje, pasistatėme palapinę ir užkūrėme laužą. Nusprendėme pasidaryti arbatos, o jai reikėjo vandens. Netoli, maždaug už pusės kilometro buvo mažas šaltinėlis. Mama turėjo dar daug darbo (paruošti laikraščių skiaures vaistažolėms, surinkti molinius ąsotėlius ir angliuku pažymėti kur kokias žoles dėti), todėl nueiti prie upelio pasisiūliau aš.

Jau po 15 minučių, aklinoje tamsoje, klausiausi šaltinėlio čiurlenimo, sėmiau šaltą vandenį ir mirkiau pirštus. Tamsoje vos įžvelgiau toliau rusenančią ugnelę, ten gyvensiu dar tris dienas. Pripylusi du kibirėlius vandens jau ruošiausi keliauti atgal pas mamą, kai pasijaučiau labai keistai… lyg kas mane stebėtų, nuo šios minties mano gležnas kūnelis įsitempė, norėjau kuo greičiau atsidurti prie laužo, kur saugiau. Neprisimenu kieno paraginta pažvelgiau į šaltinėlio pusę, kur turėjo būti aklina tamsa ir… jokios gyvybes, tik keli vabzdžiai ar žvėreliai, bet pamačiau moterį. Ji buvo balta kaip drobė ir atrodė, kad švyti tamsoje. Moteris vandeniu prausėsi veidą vos keliasdešimt metrų nuo manęs. Plaukai buvo ilgi ir tamsūs, jie švelniai lietė upeliūkščio vandenį, nemačiau jos veido, bet ji atrodė tokia graži… lyg laumė, kurias mūsų mokykloje piešdavo mokytoja per mitologijos pamokas, tik vienas skirtumas - ji buvo tikra.

-Ei… - pašaukiau moterį, atsipeikėjusi nuo to stulbinamai gražaus vaizdo.

Moteris staigiai pakėlė galvą. Tamsoje jos akys žibėjo safyrine spalva, net naktį matėsi visi jos veido bruožai, nes jos balta oda ir mėlynos akys skleidė blausią švieselę, aukšti skruostikauliai, maža tiesi nosytė ir putlios lūpos. Pagal išvaizdą ji buvo tikra puromė. Mačiau jos akis ir veidą vos akimirką ir… ji dingo. Išnyko lyg nebūtų ten buvusi. Papurčiau galvą ir tankiai sumirksėjau, taip, jokios moters ten nebuvo. Sugalvojau tik vienintelį paaiškinimą - man pasivaideno, mano vaizduotė iškrėtė man piktą pokštą, kad išgąsdintu mane.

Iš toli ataidėjo šūksniai, kurie po tos vizijos, privertė mane krūptelėti. Bet šaukė ne ta juodaplaukė moteris, šaukė mama.

-Eeeo… Vėėėtraa!

-Ateinu!

Ir pasileidau bėgti link stovyklavietės taškydama į visas puses, savo pripiltą vandenį.