Mano vardas Vėtra.

Nuslinkau prie sienos ir daviau kelią ašaroms. Visada buvau drąsi, kai turėdavau tam jėgų, o dabar aš tokia silpna… Kiek laiko aš kankinsiuosi? Koks jausmas mirti sielų grobikei? Pasišlykštėjusi nusipurčiau, kaip aš galėjau tokia tapti? Dieve, man tik 14 metų, aš dar vaikas, o jau turėsiu mirti. O gal ne? Deja, jokios vilties išgyventi.

Panorau paskutinį kartą pasijusti gyva. Mintyse atvėriau mažą prisiminimų skrynelę…

Brolis laksto aplink mane, jo veidelyje plati šypsena. Dar visai vaikas, bet akyse žiba suaugusio vyro siela, kuri atsirado vos 12 metų, kai pradėjo dirbti su tėvu. Staiga Jadas griūna, pasilenkiu prie jo ir padedu atsikelti, broliukas spyriojasi, jis juk didelis, o 8-mete sesute nori jam padėti.

-Traukis. - nustumia mane. - Mažvaikė Vėtra, tėvai buvo kvaili, duodami tau tokį vardą. - jo akyse pasirodo tramdomos ašaros ir nenormalus pyktis.

Vis dar nesuprantu, ką aš tada jam padariau, kodėl jis į mane taip žiūrėjo. Dabar jau niekada to nesužinosiu, jis mirė, mirsiu ir aš. Mama pasakojo apie Lietuvių rojų, kad ten, kažkur danguje, šeimos susitinka, gali kalbėti ir net vėl gyventi kartu. Tikriausiai tai buvo dar viena priežastis dėl kurios taip mėgau niekada nematytą kraštą, jos kalbą ir tikėjimą. Mylėjau mamą, ji visada buvo švelni, visada paguosdavo kai susižeisdavau, glostydavo jei ką padarydavau gerai, o jei blogai - švelniai pabardavo. Ne taip kaip tėtis, dėl kurio mama žadėdavo, kad grįšim į Lietuvą, bet tik be jo. Puromai - bjauri tauta, nuožmi kitoms tautoms, bet gera saviškiams. Aš buvau labiau lietuvė, todėl dažnai iš manęs tyčiodavosi. Tėvas Dezas manęs nekentė, aš teršiau jo giminės vardą, aš buvau dėmė jo nepriekaištingoje kalvio reputacijoje. Dažnai sužinojęs apie blogą pažymi jis griebdavo bambuko lazdą ir skaudžiai vanodavo nugarą, lyg būčiau ne vaikas, o darbinis mulas.

-Tėti, prašau, nemušk. - jau kokį tūkstantąjį kartą šaukiau daužoma smarkių jo smūgių, bet laikui bėgant išmokau nebešaukti ir viskas praeidavo kiek greičiau, nes mano šūksniai tik dar labiau jį įaudrindavo.

-Tylėk, maža bjaurybe, tylėk, nes dar labiau skaudės. - rėkdavo jis.

Pakeliu akis į tarpduryje stovintį brolį, jis milijoną kartų yra prisidirbęs, bet niekada nebuvo baudžiamas. Jis panašus į tėvą, žiūri patenkintomis akimis į mano ašaras, jam patinka matyt kaip mane muša. Jadas tikras puromas, savo žiaurumu, negailestingumu ir bejausmiškumu. Kai susitinka mūsų akys jis plačiai nusišypso tarsi sakydamas „ne pirmas ir ne paskutinis kartas”.

Jie abu nusipelnė mirties, bet kodėl mirė mama? Jautri būtybė, tiek daug mane išmokiusi, taip labai mylėjusi… Gailiuosi, kad tą naktį leidau Džinai išžudyti savo šeimą, kad išėjau net neatsisveikinusi… Mūsų tauta žmones laidoja sudegindami karstus kuriuose jie yra ir supildami pelenus į Kalo upę. Tokia tradicija mama labai bjaurėjosi, sakė, kad Lietuviai juos užkastų po žemėmis, kad turėtum kur ateiti, kai pasiilgai mirusio žmogaus. Buvo dar keletas tradicijų kurių mama baisiausiai nekentė. Tai - Kalo (puromų mirusiųjų dievo) šventė, per kuria visi žmonės eidavo maudytis į tą upę, tą pačią į kurią pildavo mirusiųjų pelenus. Mama, Greta, visada manė, kad tai nepagarba mirusiems ir dar ne higieniška, o labiausiai ją trikdė tai, kad buvo visiškai nejauku bristi į ta upę. Dar jai nepatiko Įšalo pasitikimas (įšalu Lietuvoje vadindavo žiemą). Žmonės įšalą pasitikdavo pirmąją jo dieną, atsikėlę anksti ryte eidavo šaudyti į paukščius, taip duodami savo dievui aukas. Kitos tradicijos mamai buvo pakenčiamos.

-Vėtra, mažute, laikas į rūmus. - žadino mama savo saldžiu ir spalvotu balsu.

-Mamyte, šiandien Girvužio (žemės dievo) diena? Prie rūmų vėl bus galybė žmonių? - čiulbėjau džiaugdamasi švente, per kurią į Lekvidžo (karaliaus atėjūno) rūmus susirinkdavo tikintys puromiečiai. Deja, tikėti į mūsų tautos dievus turėjo visi.

-Taip, ruoškis, brolis jau laukia tavęs.- prisiminus paskutinę šventę su broliu nupurto isterijos drebulys. Tą kart Jadas paskundė tėčiui, kad pavadinau jį negražiais žodžiais, nors to nebuvo. Tėvas grįžęs namo mane mušė, o brolis tik patenkintas žiūrėjo.

Turbūt praėjo amžinybė kol peržiūrėjau savo prisiminimus, pajutau kaip keistai pradeda tampytis mano kūnas… nejaugi tai pabaiga? Bejausmėje tyloje pasigirsta klyksmai ir aimanos. Žinau, kad klykiu aš, nors to ir nejaučiu. Pritrūksta oro ir atrodo, kad ta tamsa yra gilus vandenynas kuriame aš skęstu ir iš kurio aš nebe išbrisiu. Mintyse tik mamos veidas, kuris šypsosi ir ragina nebijoti. „O mama, aš ateinu pas tave, aš mirštu…” . Kūnas pradeda dar labiau tampytis, lūpas iškreipia šypsnis. „Skausminga mirtis, - mama sakė - Garbinga mirtis” - spėju pagalvoti, kai pasidaro taip šviesu, net užsimerkus…

Patiko (9)

Parašė velani 2012-02-09 10:05
Įrašo kategorijos: Vėtra.