4.M.v.V - “Viena iš jų”
Tamsa apglėbė mane savo šaltom rankom. Ilgi pirštai maigė mano oda, o kai atsimerkdavau akis supūsdavo visą pasaulio smėlį. Buvau per silpna, kad pajudinčiau rankas ar kojas. Niekada negalvojau, kad tamsa turi kvapą ir skonį… Niekada negalvojau, kad ji turi kraujo kvapą ir mirties skonį. Dažnai kūną kažkas supurtydavo. Tas jausmas sukeldavo šleikštulį, bet vos prasižiodavau, mirties skonis tapdavo nebe pakeliamas. Jis tarsi druska griaužė burną, veidą ir kūną.
Staiga vėl kažkas supurtė ir pradėjo beprotiškai skaudėti galvą. Pravėriau akis galvodama, kad jos vėl taps tarsi smėlio pripiltos, bet kai atsimerkiau - tamsa pašviesėjo. Mačiau medžių viršūnes ir papilkėjusį dangų, jau vakaras… O ką aš veikiu miške ant samanų? Atsisėdau ir apsidairiau, šalia gulėjo Getas, jo krūtinė sunkiai kilnojosi. Pasislinkau prie jo ir papurčiau. Geto akys nesveikai lakstė, o rankos ir kojos trūkčiojo. Girdėjau, kad kažkur toli, kažkas šaukia. Getas nurimo, jo akys sustojo ties manimi.
-Vėtra, bėk, jei tave pagaus - mirsi. - dusdamas kalbėjo jis. - Prisimink, kai norėsi valgyti prieik prie žmogaus, bet taip, kad niekas nematytų, priversk ji prasižiot, tada pati išsižiok ir stipriai įtrauk oro pro burna, kai siela bus ant liežuvio praryk ją. Prisimink: pirmas kartas - pats šlykščiausias, vėliau bus lengviau. Aš nebeturiu kūne sielų, greit išnyksiu, nebegaliu tau padėti.
- Aš atiduosiu savo siela tau. Pasiimk ją, aš nenoriu likti viena. - išsigandusi pasilenkiau virš jo ir norėjau išsižioti, kai jis prabilo.
- Aš negaliu pasiimti tavo sielos. Tu tokia kaip aš, tu jos neturi.
-Tai aš neprarysiu sielos, o atnešiu ją pas tave.
- Siela patekusi i mūsų kūną, atgal neišeina.
- Atvesiu viena iš jų. - mostelėjau i mišką.
- Ne, tu per silpna, o melagystėm jie netikės, nes jau pagavo Džiną. - jo balsas tariant jos vardą suvirpėjo.
- Kaip man tapti stipresnei? - nežinojau net ką tai reiškia, bet turėjau padaryti viską, kad tik nelikčiau viena.
- Gauk sielą, tapsi greita ir stipri. Tada sugebėsi atvesti žmogų, bet laiko mažai, ši naktis man paskutinė. Geriau bėk kur nors toli nuo čia.
- Ne, aš grįšiu. - pabučiavau jam į kaktą ir pradėjau bėgti link savo mirties. žmonių, kurie mūsų ieško.
Lėkiau kiek įkabindama, balsai vis artėjo ir artėjo, kadangi neturėjau jokio plano, sustojau taip greitai, kad kritau veidu į neaukštus krūmelius, kurie išsidriekę tęsėsi miško pakraščiuose. Pačiu laiku, nes buvau suklydusi, jie buvo ne už šimto metrų, kaip aš maniau, o vos už dešimties. Nusistebėjau… ir kaip jie manęs nepamatė? Bet dabar nebuvo laiko stebėtis, jie per daug arti Geto. Reikia veikti greitai, bet ką man daryti?
Atsargiai pakėliau galvą virš krūmo šakų, deglų vos penki, bet prie vieno deglo po tris žmones, kuriu vienas laikė deglą, o kiti du - šautuvus. Praradau viltį, bet stengiausi kaip galėdama, geriau mirsiu, nei liksiu viena. Žmonės buvo išsidėstę horizontalia eile kas dešimt metrų į šoną. Vienas būrys pradėjo šūkčioti kitiems, kad jų deglas gesta ir, kad jie eina pas arčiausiai esančius. Tai ir buvo man skirta proga. Kai tik užgeso jų deglas, puoliau iš savo slėptuvės, nubėgau likusius septynis metrus ir pradėjau sėlinti iš paskos einančiųjų. Jie net nenutuokė, kad dabar jų buvo nebe trys, o keturi. Grupelė atidžiai, bet bailiai dairėsi eidami link kitų saviškių, manydami, kad aš, einanti šalia, esu viena jų. Laiko buvo labai mažai, todėl veikiau spontaniškai. Atsisukau į arčiau esantį žmogų, jis kaip tik sukosi į mano pusę. Griebiau viena ranka už skruostų ir vyriškis iš nuostabos išsižiojo, nespėjo nei sušukti, kai aš atsidūriau prieš jį, vos už kelių centimetrų ir stipriai įtraukiau oro iš jo burnos, kaip mokė Getas.
Pajutau gličią oro masę, kuri sėkmingai užpildė visą vietą aplink liežuvį ir bjauriai išplėtė skruostus, kurie įsitempė trūkinėjančios odos garsu. Ta masė buvo šlykšti, sukėlė man žiaukčiojimo priepuolį. „Viską darau dėl Geto” - kartojau sau mintyse. Sunkiai nurijau tą tirštą orą. Velniškai suskaudo gerklę, lyg būčiau vienu gurkšniu prarijusi vandenį iš pilno puodelio, o gal greičiau ir tą puodelį kartu. Ranka susiėmiau už kaklo, o paleistas vyras sunkiai žnektelėjo į neaukštus krūmelius. Pasisukau pažiūrėti ar niekas viso šio įvykio nematė, labai nustebau, kad žmonės nepastebėjo, toliau tęsė paieškas. Dabar turiu gauti dar vieną sielą. Kaip reiktų užpūsti didžiausios grupės deglą? Getas sakė, kad prarijusi sielą tapsiu stipri ir… greita? Jeigu prabėgčiau taip greitai, kad susidarytų stiprus vėjas ir užpūstų visus deglus? Ne, veikiausiai jau tada gulėčiau peršauta.
„Ne, ne, ne, NE! Netinka. Ak taip… Getą reikia atnešti čia.” - nušvito protas. Nepastebėta nubėgau prie jo, paėmiau ant rankų. Jis buvo lyg lėlė, kuri sunkiai nulaiko galvą, bet buvo toks lengvas, tarytum pūkelis, turbūt, tos, prarytos sielos, dėka. Kai apie tai pagalvojau, prisiminiau, kad esu greita. Visu įmanomu greičiu praskriejau pro ieškotojų tarpą, kurį paliko pasitraukusi grupė, nors sukėliau ne mažai triukšmo - žmonės nepastebėjo, tik sutrikę apsižvalgė. Dvidešimt metrų nuo jų, paguldžiau Getą ant žemės ir puoliau artimiausios grupės deglininką. Išplėšiau jam iš rankų deglą ir numetusi ant žemės jį sutrypiau. Viskas įvyko vos per kelias sekundes, žmonės sureagavo tik tada, kai juos apgaubė aklina tamsa. Pasigirdo keli šūviai, kažkas nukrito aimanuodamas. Stvėriau kažkuriam iš žmonių už rankos ir pradėjau tempti link Geto. Vargšas žmogus… kodėl save laikau ne žmogumi? … tikriausiai tas žmogus manė, kad aš vienas iš jo draugų, norintis jam padėti. Kai nužingsniavome iki Geto, stipriai pastūmiau jį ant Geto. Prilenkiau žmogaus galvą prie Geto veido ir rankomis pražiodžiau burną. Vyras priešinosi kaip įmanydamas, rankomis draskė mano rankas, rėkė iš visos gerklės, kojomis spardė ir stūmėsi toliau nuo Geto, bet aš buvau stipresnė. Girdėjau šūksnius ir kažkur aplink, supratau tik tiek, kad žmonės rinkosi į vieną būrį, žiūrėti kas čia įvyko, žinau, kad jie girdėjo mano rankose klykiančio žmogaus balsą, bet, turbūt, bijojo eiti link čia, kol nesusirinko visi mūsų budeliai. Staiga pajutau kaip laikomo vyro balsas sutrūkčiojo ir tapo dusliu aidu, po to nurimo ir galiausiai vyro kūnas sukniubo, paleidau jo galvą ir atsitraukiau kuo toliau nuo mirusiojo kūno. Tuo metu Getas nustūmė vyrą nuo savęs ir atsistojo.
-Ačiū, Vėtra. - žengė prie manęs ir apkabino.
Aš jaučiausi taip šlykščiai… aš žudikė, sielų vagis. Nustūmiau draugą nuo savęs, aš jau žinojau kas aš esu, kad mano tėvai mirė, ir, kad jis ne mano brolis.
-Aš žudikė… - pasakyti žodžiai dar labiau supurtė mane, nes tai buvo tiesa. Tiesa, kurią suvokiau tik ištarusi garsiai.
-Ne, Vėtra, tu ne žudikė, tu gelbėtoja…
Kulkos perrėžė tamsą… vienu metu su Getu, pradėjome bėgti kiek tik leido šis kūnas. Jau buvome pribėgę keistą, mažą pastatą, kuris veikiau priminė tupyklą, kai Getas krito ant žemės, iš jo kaklo pradėjo tekėti kraujas. Jo gyvenimo pabaiga, jis mirė. Nesustodama įbėgau į pastatą. Ten buvo vieninteliai laiptai žemyn. Nusileidau jais ir įlėkiau pro sunkias akmenines duris, kažkas siaubingai sugriaudėjo ir užvertė, jau mano uždarytas duris. Apsižvalgiusi, net tamsoje pamačiau sustatytus akmeninius kapus, aš esu kriptoje. Puoliau prie durų ir savo naujomis jėgomis bandžiau pastumti duris. Viskas aš įkalinta, duris net nesujudėjo. Manęs laukė mirtis, bauginančioje tamsoje, prie pūvančių ir jau sudilusių kūnų.
Patiko (12)